Ponia Egziuperi ir dangaus žvaigždės

1930 metai, Buenos Airės. Vakarėlyje sutikęs jauną menininkę Konsuelą, Antuanas de Sent Egziuperi ją iškart įsimyli. Temperamentinga pietų amerikietė irgi visa širdimi pamilsta paslaptingąjį lakūną ir tampa jo mūza. Ji paskatina pagaliau gyventi taip, kaip jis visada troško: rašant ir piešiant. Iš Antuano jausmų Konsuelai gimsta „Mažasis princas". Ji – ta mylima rožė, kurią princas nori uždengti po stikliniu gaubtu ir apie kurią nuolat galvoja, kad ir kokioje svetimoje planetoje būtų atsidūręs.
Tačiau gyvendama su Antuanu Konsuela patiria, kad, nepaisant vyrą lydinčios pasaulinės šlovės, dienos su juo ne visada svajingos ir žavingos. Neretai jai tenka susidurti su neištikimybe ir atsisakyti savų kūrybinių ambicijų. Ir visa tai dėl to, kad pamilo genialų „berniuką", kuris nenori užaugti.