Lizos butas

Laiptinė kvepia skrudintomis saulėgrąžomis, kartais – benamių šlapimu. Butą stebi ant suoliuko kojomis tabaluojančios čigonės. Čia gyveno Liza – palikusi tik violetinę taburetę ir toršerą su kutais. Bute visada tamsu, saulę užstoja senamiesčio mūrai. Kažkur toli už lango žmonės ruošiasi į Baltijos kelią, stoja prieš tankus Sausio tryliktosios naktį, švenčia, perka, parduoda – laukinio kapitalizmo pradžia. Lizos bute dabar gyvena maža mergaitė, kuri užaugusi nori būti tokia kaip jos mama – mylėti tiek pat vyrų, dažytis lūpas ir rūkyti balkone. Išėjus į kiemą, su čigonėmis geriau nesisveikinti, šitaip kalba kaimynai. Į butą kartą įsiveržė mafiozai, išdaužė viską, kas buvo po ranka. Į butą braunasi vyrai, kantriai, atkakliai, kiekvienas lyg lokio kailį savo moteriai dovanoja vis kitokio stiliaus remontą. Motina rūko balkone, čigonės kviečia praeivius paburti iš rankos, maža mergaitė pirmąsyk išeina į kiemą ieškoti draugų. Storos buto sienos nepraleidžia nei saulės, nei riksmo, bet viską atsimena…