Kalėdos Tamsgirio dvare

Po skaudžių skyrybų Ieva neturi noro švęsti Kalėdas. Juk tuo metu porelės po miestą vaikšto susikibę už rankų, daug juokiasi ir bučiuojasi. Šventinis laikotarpis nepakeliamas, kai tavo širdis sudaužyta.

Ką daryti?

Ogi pabėgti kuo toliau nuo isteriškai džiugaus šurmulio ten, kur galima nieko netrukdomai išsiverkti ir apgalvoti ateities planus. Ieva kaip tik žino tokią vietą – tai nuošalus, truputį apleistas Tamsgirio dvaras, jos giminės paveldas. Kalėdų karštinė mieste ją gąsdina labiau nei nešildomi kambariai ar kava ne iš kavos aparato.

Trys pašėlusios draugės gruodžio dvidešimt pirmosios naktį surengė beprotišką skyrybų vakarėlį baugiame dvaro parke. Rytojaus dieną Ieva dvare liko viena. Bent ji taip manė.

Netikėto svečio pasirodymas aukštyn kojomis apvertė visus Ievos planus. Ką iš tiesų jos išsikvietė iš kito pasaulio, kai pokštaudamos vidurnaktį nubraižė ratą ir pentagramą aplink laužą ir sustojusios ratu giedojo senąsias giesmes?

Dėl vieno Ieva neabejoja – tokių magiškų Kalėdų jos gyvenime dar nebuvo.